Verslininkai N.Puteikio sprendimą apskundė teismui

Šiandien spaudoje jau eilinė istorija apie tai, kaip N.Puteikio veikla trukdo vystytis Klaipėdai. Iš tikro tai jau nieko naujo ir nebestebina. Išskirtine ši istorija galėtų tapti tuo atveju, jei verslininkai laimėtų ir pastatytų N.Puteikį į vietą. Todėl reikia jiems palinkėti stiprybės ir sėkmės.

Taip pat galime padaryti kelis apibendrinimus ir išvadas:
1. Paveldosaugininkai (visi, nes taip buvo ir iki N.Puteikio) "staiga" susirūpina paveldu, kai atsiranda koks verslo interesas. Jei tokio intereso nėra, rūpestis paveldu nugrimzta į nebūtį.
2. N.Puteikio parašas nieko nereiškia, nes jis pirma gali suderinti bendrąjį planą, o vėliau jį paneigti ir už tai jam nieko nebus.
3. Kas gali paneigti, kad tokių paveldosaugininkų veiksmų įsprausti verslininkai nesusigundys duoti kyšio, kad išspręstų problemas. Nes kyšis gali kainuoti daug mažiau nei užšaldyti milijonai, sustabdytos statybos, bylinėjimosi laikas ir pinigai.
4. Paveldosaugininkai sėdi tokioje vietoje ir pozicijoje, kur niekuo nerizikuodami, prisidengdami kolektyvine atsakomybe, gali susilaukti gundančių pasiūlymų ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos klestėjimo šalyje.
5. Tikimybė, kad teismai čia bus objektyvūs taip pat menkutė, nes Lietuvą valdo valstybininkų klanas ir visa ta šutvė ranka ranką plauna.

Dėl malūno, staiga virtusio vertybe – kova teisme („Klaipėda“ 2010 lapkričio 23 d.)


Įsivaizduokite situaciją: nusiperkate pastatą, ketinate jį perstatyti, o tada statinys staiga lyg specialiai paskelbiamas saugotinu. Pinigai išleisti, bet nieko daryti su savo pirkiniu nebegalite. Ką daryti? Atsakymą į šį klausimą pirmąkart mėgins rasti teismas.

Pastatė prieš faktą
Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškinasi dviejų uostamiesčio bendrovių ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio ginčą.

Mat įsigiję pastatus savininkai po mėnesio sužinojo, kad jų nuosavybė paskelbta istorine vertybe.

Ši žinia verslininkus tiesiog pribloškė. Norint tokius statinius prikelti naujam gyvenimui, privaloma laikytis labai griežtų reikalavimų.

Senajame miesto malūne įsikūrę verslininkai bando teisme išsiaiškinti, ar pagrįstai ne kartą perstatytas statinys įtrauktas į saugotinų sąrašą.

Tapo situacijos įkaitais
Šiemet gegužę Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė saugoti Klaipėdos malūną ir kitus vientisą kompleksą sudarančius pastatus.
Kompleksą sudaro sendvario, pilies vandens malūno ir Joniškės dvaro sodybos ūkinio pastato statiniai.
Dalis išlikusių pastatų dabar priklauso skirtingiems savininkams.

Keista įvykių seka
Vieno šių pastatų savininke prieš mėnesį iki paskelbiant juos saugotinais tapo bendrovė „Euroratas“. Jos direktorė Lina Zaleskienė stebėjosi tokia keista įvykių seka.
Ankstesnis pastato, kuris nuo gegužės įtrauktas į saugotiną kompleksą, savininkas nė neužsiminė apie tai, kad statinys ar bent jo fragmentas yra išlikęs iš labai senų laikų.
Kampinis Joniškės gatvės 1-uoju ir Gluosnių skersgatvio 2-uoju numeriais pažymėtas namas prieš trejus metus patvirtintame bendrajame plane nebuvo pažymėti kaip turintys kultūros paveldo požymių ar kultūrinė vietovė.
Tai tapo argumentu naujiesiems šių pastatų savininkams ginčijantis su paveldosaugininkais.
Terslininkai pabrėžia, kad bendrasis planas buvo suderintas su Kultūros paveldo departamentu.
„Mus stebina tvarka, kai į saugotinų pastatų sąrašą objektai įrašomi nesiklausiant savininkų nuomonės. Mes tapome situacijos įkaitais", – tvirtino L.Zaleskienė.
Ji teigė, kad į teismą kreipėsi tik prašydami pateikti įrodymus, jog šie pastatai yra vertingi.

Išsigando, kad nugriaus
„Jeigu statinio savininkai būtų papasakoję, ką ketina ten daryti, gal būtume patarę, kaip tai padaryti geriausiai“, – tikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis.
Aiškindamas keistą sutapimą, kai pastatas į saugotinų sąrašą įrašytas praėjus mėnesiui nuo įsigijimo, paveldosaugininkų vadas Klaipėdoje prasitarė, kad tai padaryta sužinojus naujųjų savininkų planus.
Jo ausis pasiekė žinia, jog viduramžiais statytą malūną ketinama nušluoti nuo žemės paviršiaus ir jo vietoje suręsti dar vieną daugiabutį „stiklainį“.

Primena nacionalizavimą
Naujieji pastato savininkai kol kas savo planų neviešina. L.Zaleskienė pasakojo, jog dabartinė situacija planus gerokai keičia.
„Jei būtume žinoję, kad statinys bus saugomas, gal būtume jo nė nepirkę. Turėti saugomą objektą įmonei nenaudinga. Mūsų situacija panaši į nacionalizavimą, kai nuo savininko niekas nepriklauso, – piktinosi verslininkė.
Paveldosaugininkai pripažįsta, kad architektūrinių ar archeologinių tyrimų senajame pilies malūne atlikta nebuvo.
Tačiau istorinė medžiaga leidžia teigti, jog būtent tame pastate yra dar kryžiuočių statyto malūno dalys.
Naglis Puteikis, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas
Klaipėdoje beveik visų senųjų pastatų interjerai sunaikinti. Todėl saugotinų interjerų mieste beveik nėra. Didžiausia Klaipėdos bėda – totaliniai griovimai. Galbūt savininkai neatsargiai paskelbė, kad ketina griauti senus ir statyti daugiaaukščius namus. Tai pirmas atvejis Klaipėdoje, kai įsigytas kaip ne registro objektas vėliau paskelbtas saugotinu. Malūno įtraukimas į saugotinų objektų sąrašą reiškia tik viena – neleisime jo griauti. Mums tokią teisę suteikia įstatymas. Jeigu savininkams tai netinka, gali pastatą parduoti. Nupirkti gali net valstybė. Kaina – derybų objektas.

Lina Zaleskienė, Bendrovės „Euroratas“ direktorė
Kreipėmės į teismą viso labo prašydami pateikti įrodymus, kad šie pastatai yra vertingi. Nesiekiame viešumos ir mielai išsiaiškintume su Kultūros paveldo departamentu be teismų. Beje, pastatas nė kiek neprimena malūno. Per nudaužytą tinką matosi įvairių plytų. Tarp jų – kelių dydžių raudonos. Ar tos kelios plytos gali lemti pastato vertę ir tapti senumo rodikliu? Nesame jokie paveldo niokotojai ar praeities niekintojai. Bet pirkdamas daiktą kiekvienas žmogus turi teisę žinoti, kas tai yra.